pusiaukelis

pusiáukelis sm. (1); Sut žr. pusiaukelė: 1. Buvo beišbėgąs į kumetynes, nuo pusiaukelio grįžo P.Cvir. Tik pusiáukely atsiminiau, kad gryčios neužrakinau Krs. Ant pusiáukelio buvo karčema LC1883,45. Žmogus pasimušė kojas, nepriėjo pusiaukelio ir pailso Tat. | Pusiaukelyje tarp mazgų Mėnulis labiausiai nutolsta nuo ekliptikos P.Slavėn. | prk.: Kas jo apsiimta, tas ir padaryta, pusiaukeliu nesustota LTII443. Lietuviai pasilieka ne kartą ant pusiaukelio bestovį Vd. 2. Vai da[r] neatjojau pusiaukelį, išgirdau bitutę girioj dūzgiant BsO44. Nenujojom nei pusiaukelelio, išgirdom – bitutės atgaudž, atgaudž LMD(Šmk). 3. sustojimas pailsėti nukeliavus tam tikrą kelio galą: Važiavo tenais veseilia ir pasdarė po tai egle pusiáukelį Mrc. | prk.: Laisvei nėra per didelių aukų! Ir nėra laisvei pusiaukelio! J.Gruš.